Paprastoji poniabudė (žemės taukai) – grybas stebukladarys

    

     

 

  Seniau, pasirodo, buvo tokių pagirių gydymo receptų, kurie labai ilgam „užrišdavo“ gerkles mėgėjams išgerti. Prieš šimtą ir daugiau metų tuos gydymo būdus žinojo beveik visi žiniuoniai bei raganos. Viena iš tų anuomet buvusių nepaprastai veiksmingų (ką byloja istoriniai užrašai) priemonių buvo toks gana retas grybas – rašalinis mėšlagrybis, iš kurio gamino ne tik rašalą, bet ir puikų trunką nuo pagirių. Kas išgerdavo (ar žmona neapsikentusi priversdavo tai padaryti savo vyrelį) to juodo kaip degutas nuoviro, labai ilgam užmiršdavo „arielkos“ skonį.

      Kitas tokiu pat tikslu naudojamas grybas buvo poniabudė. Senosios mūsų medicinos sergėtojai tą grybą sumaišydavo su šeško (siaubingai dvokiančiais) taukais. Mišinį kaitindavo ant nedidelės ugnies, dar įpildami gysločio bei jonažolių nuoviro, ir duodavo išgerti pagirių kankinamam žmogeliui pusę stiklinės. Kitą dieną – dar pusę. Po šių procedūrų organizmas labai ilgai nepakęsdavo net alkoholio kvapo.

Valgyt grybą poniabūdę galima visą, tik odelę galima nulupt. Didžiausia vertė drebučiuose, bet viduriukas skanesnis. Šaldiklyje šaldykit cielus grybus, mes sudedam į maišiukus po vieną, kad patogiau būtų išsiimt. Atšyla ir valgot.

Pasitepus drebučiais tikrai iššviesina veidą ir spuogelius puikiai naikina. 

Poniabudės sultimis merginos ir moterys gali tepti veidą, kad oda būtų švelni ir skaisti. Susirgę gripu, sloga, angina, pasunkėjus kvėpavimui skalaukite gerklę grybo sultimis. Žalius grybus valgo, gydydamiesi nuo gastrito, skrandžio opos ar šiaip organizmo sustiprinimui. Sakoma, kad vieno arbatinio šaukštelio poniabudės miltelių pakanka, kad visą dieną žmogus būtų kupinas energijos, juos naudoja esant bendram organizmo nusilpimui ir nuovargiui. Kur auga šis gamtos stebuklas?
Dažnesnis lapuočių miškuose su derlingu dirvožemiu, auga vasarą ir rudenį, lengviausiai atpažįstamas pagal kvapą- smirda dvėseliena. Maistui ir vaistams vartojami jauni kiaušinio formos ir dydžio vaisiakūniai. Šiais įdomiais ir viską gydančiais grybais prekiaujama turgavietėse, prie kelių ir prašoma tik apie 5 Lt. Vaistai kainuoja brangiau.

Kaip sutvarkyti grybus
Džiovinimas
Džiovinti reikia sveikus, šviežiai surinktus grybus. Rūpestingai juos nuvalyti, nušluostyti drėgna servetėle, tačiau jokiu būdu neplauti vandeniu. Džiovinti 2–3 dienas 40°C temperatūroje. Aukštesnėje grybai pajuos, blogai džius. Džiovintus grybus laikyti tamsaus stiklo stiklainiuose, juos prieš tai pakaitinus orkaitėje. Nelaikykite grybų lininiuose maišeliuose, nes pro audinį  išgaruoja aromatinės medžiagos.
Šaldymas
Šaldykite tik jaunus, tvirtus ir nevandeningus grybus plastikiniuose maišeliuose, minus 18°C temperatūroje. Šaldymo kameroje grybus galima laikyti keletą mėnesių. Druskos tirpale užšaldytus grybus prieš vartojimą atšildykite laikydami pakuotę po tekančiu vandeniu.
Pasterizavimas savo sultyse
Nuvalytus, nuplautus, supjaustytus ir truputį pasūdytus grybus troškinkite savo sultyse, kol išgaruos 1/3 juose esančio vandens. Sudėjus į stiklainius tarp grybų ir dangtelio reikia palikti maždaug 15 mm tarpą. Sandariai uždarytus stiklainius pasterizuoti apie 30 min. puode su verdančiu vandeniu. Po to 24 val. laikyti kambario temperatūroje ir vėl pasterizuoti, iš viso – tris kartus.
Marinavimas
Rūgščiame tirpale grybus pakanka pasterizuoti vieną kartą (rūgšti aplinka yra labai nepalanki mikroorganizmams). Grybus virti tirpale su actu. Populiariausi yra marinuoti ir konservuoti baravykai, raudonviršiai, voveraitės, lepšiukai, žaliuokės, makavykai.
Sūdymas ir rauginimas
Sūdyti bei rauginti grybai – patys sveikiausi. Tai paprasčiausi ir patikimiausi grybų atsargų ruošimo būdai žiemai. Sūdant 1 kg grybų, reikia 150 g druskos. Rauginti geriausia medinėse statinaitėse, moliniuose, emaliuotuose, nehermetiškai uždarytuose induose. Sūdyti ar rauginti grybai būtinai turi būti apsemti skysčiu, kad nesugestų.

Poniabūdės paprastai pradeda augti liepos pradžioje ir dažniau randamas būtent parkuose, pievose, soduose nei miškuose.

Rašalinis mėšlagrybis - Coprinus atramentarius

Šeima: Pievagrybiniai » Gentis: Mėšlagrybis »» Rašalinis mėšlagrybis išsiskiria pilkos spalvos kiaušiniška kepurėle, senesnių grybų parastai kepurėlės kraštai yra apšiurę bei ištrupėję.

Kepurėlė: 3-8 cm. skersmens, iš pradžių kiaušiniška, vėliau varpeliška. Luobelė išilgai rievėta, kraštuose susiraukšlėjusi, tamsesnis vidurys apžėlęs daugybe smulkių žvynelių. Spalva įvairuose nuo šviesiai pilkos, pelenų spalvos iki pilkai rudos, paprastai kepurėles vidurys tamsesnis. Senesnio grybo kepurėlės kraštai sutrūkinėję ir užsilenkę į viršų.

Lakšteliai: tankūs, jaunų grybų balti, arba tamsiai pilki, senesnių rudi, o visai senų juodi ir galiausiai kartu su kepurėlės trama virsta juoda mase.

Kotas: 5-15 cm ilgio ir 0,5-1,5 cm storio, cilindriškas arba į viršų smailėjantis, pagrindas gumbiškai sutorėjęs, aksomiškai blizgantis, jaunų baltas, vėliau pilkas. Jaunas grybas turi laisvai nukrentantį žiedą, kurio ant senesnių grybų paprastai jau nebūna.

Trama (mėsa): balta arba šviesiai pilka, trapi, beveik bekvapė, švelnaus skonio.

Augimas: Auga gegužės - lapkrižio mėnesiais, krūmynuose, pakelėse, laukuose, soduose, parkuose ir šalikelėse, taip pat dažnai ant kelmų. Paprastai auga po kelis, kartais net labai didelėmis grupėmis, mėgsta gerą žemę, dažnai atrandamas ant perpuvusio mėšlo ar papuvusios lapuočių medienos.

Niam niam (vartojimas): valgomi tik jauni grybai.

Tačiau šio grybo negalima valgyti, vartojant alkoholį. Dėl grybuose esamo koprino, kuris būna nuodingas, vartojant kartu su alkoholiu. Patariama mažiausiai dvi dienas prieš valgant šį grybą ir po to nevartoti alkoholinių gėrimų, priešingu atveju gali pasireikšti apsinuodijimo simptomai: galvos svaigimas, aukšta temperatūra, kvėpavimo sutrikimai, kartais net ir vėmimas bei širdies negalavimai.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė varpelio formos, žvynuota, kepurėlės lakšteliai nepriaugę prie koto, dažniausia spalva pilka (spalva nevienoda, iš pradžių kepurėlė kiaušiniška, vėliau varpeliška; išilgai rievėta; spalva nuo šviesiai pilkos, pelenų spalvos iki pilkai rudos, paprastai kepurėles vidurys tamsesnis), kotas pilnaviduris, plonas (į viršų smailėjantis, pagrindas gumbiškai sutorėjęs, jaunų baltas, vėliau pilkas, augant koto žiedas greitai nukrenta), kotas turi žiedą.