Ypač vertingas augalas, stiprinantis nervų sistemą ir apsaugantis nuo streso http://www.delfi.lt/gyvenimas/grozis_ir_sveikata/ypac-vertingas-augalas-stiprinantis-nervu-sistema-ir-apsaugantis-nuo-streso.

Išsiruošę žemuogiauti, miško laukymėje pasidairykime siauralapio gauromečio (lot. Epilobium angustifolium) , dar vadinamo ožkarože, ožrože. Dėl sveikatinančių galių šiam augalui rusai suteikė net caro Ivano vardą (Иван-чай). Iš šio augalo galime pasigaminti kvapnią fermentuotą arbatą.

Žolininkas-vaistininkas Marius Lasinskas portalui VLMEDICINA.LT pasakojo, jog sklinda kalbos, kad vokiečiai prieš puldami Rusiją pirmiausia buvo nurodę sunaikinti ne ką kitą, kaip gauromečio plantacijas bei laboratorijas, kuriose buvo gaminami augalo ekstraktai. Mat gaurometis itin padeda nervų sistemai sudėtingomis, pvz., karo, sąlygomis.

Taigi žiedelius jau pradėjęs krauti siauralapis gaurometis stiprina, ramina nervų sistemą, malšina nerimą. Ir ne tik – šio augalo arbata padės sumažinti skrandžio rūgštingumą, gastroezofaginio refliukso simptomus, rėmenį, ypač jei skrandžio negalavimai sukelti streso.

Tinka gaurometis ir imunitetui stiprinti, mažakraujystei gydyti, - teigia M. Lasinskas, - nes turi daug kraują stiprinančių mikroelementų. Ypač naudinga gerti vyrams prostatos ligų profilaktikai ir jau sergant šiomis ligomis.

Rinkti tinka visa žolė – ir lapai, ir žiedai. Jaunus lapelius galima vartoti kaip salotas.

Fermentuotai arbatai geriausia rinkti jaunus rasotus lapelius žydėjimo pradžioje. Lapelius sutrinti, kad išsiskirtų sultys, sudėti į trilitrinį stiklainį, suspausti, aklinai uždengti ir palikti saulėje 6 - 12 valandų, nelygu koks saulės intensyvumas. Lapeliai turi sušusti, fermentuotis. Paskui paskleiskime ant paklodės ir sudžiovinkime. Galime gamintis kvapnią gurmanišką arbatą. Žinoma, tinka arbatą gamintis ir įprastu būdu, nefermentuotą.

Arbatoms paprastai naudojamas karštas, bet ne verdantis vanduo. O siauralapiam gauromečiui tiks ir 40 laipsnių temperatūros vanduo, nes tokiame išsiskirs daugiau gleivinių medžiagų.

Gerkime arbatą tuščiu skrandžiu pusvalandį prieš valgį ar po valgio praėjus porai valandų.

Nuo padidėjusio skrandžio rūgštingumo gaurometį tinka maišyti su svilarožės lapais ar šaknimis, saldymedžio šaknimis, dedešvos žiedais, takažolių žole. Tik žinotina, kad šaknis reikia ruošti atskirai ir tik vėliau sumaišyti su žole. Kad išsiskirtų iš šaknų naudingosios medžiagos, - pataria žolininkas, - reikia šaknis arba per naktį brinkinti, arba vandens vonelėje pavirti kelias minutes.

Vaistų nuo alkoholizmo nėra, tačiau būdas jo atsikratyti veikia beveik 100 procentų

Skaičiai ir faktai yra negailestingi. Lietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių, Europoje yra pirmoji, o pasaulyje trečioji pagal suvartojamo alkoholio kiekį. Kas trečiam mirties atvejui įtakos turi alkoholio vartojimas, kas penktam – rūkymas. 

Kas yra alkoholizmas? Visuomenėje priimta jį vadinti priklausomybės liga, kurią gydo gydytojai narkologai. Vis tik psichofiziologo Genadijus Šičko sukurtu metodu dirbantis Vasilijus Čepelovas tvirtina, jog alkoholizmas, kaip ir bet kuri kita priklausomybė, kaip antai rūkymas, narkotikai, persivalgymas, yra melagingomis žiniomis iškreipta sąmonė.

„Visiems, kurie kreipiasi mano pagalbos, užduodu klausimą apie „sausąjį įstatymą“. Juk vyrauja nuomonė, kad šis įstatymas neturi jokios naudos.
Mano argumentai yra tokie: štai žmogus nusprendžia nebevartoti alkoholio – jo nebekankina pagirios, jis nustoja pyktis šeimoje, niekada nepraleidžia darbo, gerai sutaria su kolegomis. Gerai tai ar blogai? Akivaizdu, kad laimi visi“, – „sausojo įstatymo“ privalumus pagrindžia V. Čepelovas.
Na, o kaip atrodo vartojantys alkoholį? Apibūdinimų yra daug ir įvairių: atsipalaidavę, kvailiojantys, šėliojantys, triukšmaujantys, nesąmoningi, pikti, agresyvūs. Šį sąrašą galėtume pildyti be pabaigos, tačiau viena aišku: naudos iš to – jokios.

Legali prekyba narkotinėmis medžiagomis
„Tai yra faktas: 1975 m. Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad etilo spiritas yra narkotinė medžiaga. Žinant, kad alkoholinių gėrimų sudėtyje yra etilo spirito, galime teigti, kad pas mus viešai įteisinta prekyba narkotikais.
Alkoholis veikia taip pat kaip ir narkotinės medžiagos: pašalina skausmą, sukelia mieguistumą, o didelės dozės apskritai „išjungia“ žmogų“, – aiškina metodininkas V. Čepelovas.
Taip pat skaitykite: Piktnaudžiaujate alkoholiu? Pasižiūrėkite, kaip atrodysite po 20 metų
Apmaudu yra tai, kad alkoholinių gėrimų prekybos verslas yra labai platus, jame dalyvauja ir valstybinės institucijos. V. Čepelovas yra įsitikinęs, kad su šia sistema kovoti įmanoma tik vienu būdu: žmonės turi sąmoningai trokšti atsisakyti svaigalų.

Programa, kuri patenka į žmogaus atmintį iš aplinkos
Anot V. Čepelovo, alkoholizmas – psichologinis sutrikimas, kurį lemia alkoholio vartojimo užprogramavimas, įprotis vartoti alkoholį, poreikis ir jo vartojimas. Visuomenėje dažniausiai akcentuojami žalingas įprotis ir pripratimas vartoti alkoholinius gėrimus, tačiau visiškai nežinoma apie užprogramavimą.
Kiekvienas žmogus programuojamas jau nuo pat gimimo: jis mato ir girdi kaip apie alkoholį, tabaką atsiliepia jo tėvai, giminės, artimieji. Kiekviena proga, pirmojo dantuko, pirmojo žingsnio, pirmojo gimtadienio, vėliau ir kitomis progomis, vaikui įsimena užstalėje švenčiantys tėvai. Vaikai savo tėvus teigiamai vertina be išlygų, tad ir viską, ką jie daro, priima kaip normą.

Informacija iš ekranų – tiesiai į sąmonę
Dažniausiai ir masinės informacijos priemonės – televizija, filmai, animacinių filmukų personažai (ypač sovietinių, kurie dabar ir vėl tampa populiarūs) – svaigalų  vartojimą pateikia kaip linksmą, teigiamą dalyką. O kuo dažniausiai baigiasi pasakos? „Alų midų gėrė...“ Vaikas negauna alternatyvios, blaivybę skatinančios informacijos. Taip žmogaus sąmonė nuo vaikystės programuojama, kad gerti, rūkyti yra šaunu, smagu, malonu.

„Pripažinkite, juk labai dažna situacija, kai pagiriomis sergantis tėvas savo vaikui aiškina, kodėl jam skauda galvą. Pasirodo, reikia mažiau gerti ir nemaišyti gėrimų! Užuot pasakęs, kad tas negertų nė lašo, jis programuoja vaiko sąmonę iškreipiančia informacija“, – sako metodininkas.
Net ir meniniuose filmuose gausu scenų, kuriose girtuokliaujama, lėbaujama ir siautėjama. Kaip tokios scenos patenka į filmus? Ne paslaptis, kad neretai filmus remia pramonininkai, alkoholio gamintojai, kurie už savo produkcijos reklamą ir sumoka filmų kūrėjams. Vaikai šią informaciją priima tiesiogiai, jų atmintyje įsirašo programa, kad gerti alkoholį – neatsiejama gyvenimo dalis.


Dažnai vartoti alkoholį yra ne poreikis, o pripratimas
Augantį vaiką nuolat lydi įvykiai ir šventės, kurių viena pagrindinių sudėtinių dalių – vaišės. O kokios vaišės be spiritinių gėrimų, vyno, alaus? Nė neįsivaizduojame nei gimtadienio, nei vestuvių, nei laidotuvių, nei kalendorinių švenčių be svaigalų. Taigi, įvykių seka gana aiški: po truputį, palaipsniui priprantama prie to, kad yra gausybė progų apsisvaiginti.
Taip pat skaitykite: Alkoholio poveikis: kas blaiviam galvoj, girtam ant liežuvio?
Vėliau paauglys pabando išgerti pasislėpęs su draugais, vėliau nebepasislėpęs su tėvais, o tada bet kada, kada tik yra proga.

„Pirmą kartą išgėrus spiritinių gėrimų didžioji dalis jais apsinuodija, jaučiasi blogai, vemia. Ką tuo metu galvoja žmogus? Na, matyt, esu jaunas, organizmas nepratęs, reikia išmokti vartoti alkoholį. Ilgainiui organizmas pripranta prie alkoholio, praranda prigimtinę gynybinę savybę, geriama daugiau ir dažniau. Dažnai vartoti alkoholį yra ne poreikis, o pripratimas. Mažos alkoholio dozės sukelia patologinį sužadinimą“, – sako V. Čepelovas.

Jeigu vartojame alkoholį kas dvi savaites, esame nuolat apgirtę
Pakliuvęs į organizmą alkoholis veikia kaip nuodai: ardo centrinę nervų sistemą, alina širdies ir kraujagyslių sistemą, žaloja kepenis. Kraujas perneša alkoholį į ląsteles. Skildami alkoholio produktai eikvoja vandenį, esantį ląstelėse, todėl pagiriomis jaučiamas troškulys, skauda galvą, širdį, raumenis.
„Jeigu per pusę valandos išgertume 250 g etilo spirito, rizikuojame gyvybe, tai yra mirtina žmogui dozė. Vaikui pakaktų 6–30 g. Taurė vyno ar taurė degtinės, išgerta kartą per vieną dieną, savo nuodijantį poveikį smegenyse atlieka dvi savaites. Taigi jeigu svaiginamės alkoholiu pradžioje ir viduryje mėnesio, reiškia visą laiką esame veikiami alkoholio, mūsų smegenys yra nuolat nuodijamos.
Pažiūrėkite, kiek apsvaigusių paauglių aplinkui, nekalbu apie suaugusiuosius. Todėl Lietuva ir negali atsitiesti ir sustiprėti. O apie tai bene prieš šimtą metų kalbėjo ir Vydūnas!“ – aiškina metodininkas.
Lietuvoje ir pasaulyje veikia daugybė narkologinio gydymo centrų. Deja, praėję gydymo kursą, didžioji dalis grįžta ten, kur pradėjo – prie girtuoklystės. Taip yra todėl, kad neegzistuoja jokių medikamentų, kurie gali išgydyti nuo alkoholizmo, narkotikų ar rūkymo.
Kaip sako V. Čepelovas, reikia padėti žmogui pakeisti jo psichologiją, sąmonę, kad jis taptų blaivininku iš įsitikinimų, sąmoningai.

Atsargiai - neapsinuodykite narcizais!

Artėjant pavasariui Anglijos prekybos centrai buvo paraginti būti atsargesni ir laikyti narcizus toliau nuo vaisių ir daržovių skyriaus. Jungtinės Karalystės viešosios sveikatos institucijos jaudinasi, kad šias gėles žmonės gali lengvai sumaišyti su vaisiais ar daržovėmis, - praneša PORTALAS bbc.co.uk.

 

Viešame laiške Anglijos maisto prekių parduotuvių atstovams buvo parašyta, kad šios pavasirinės gėlės gali būti lengvai sumaišytos su svogūnų laiškais ar kinietiškomis daržovėmis.

Kadangi narcizai turi toksiškų medžiagų, jų vartojimas maistui kelia didžiulį pavojų sveikatai. Apsinuodijus gėlėmis sukelia sunkų vėmimą.

 

„Kiekvieną pavasarį parduotuvės siūlo platų gėlių asortimentą. Tarp jų gausu skintų narcizų bei narcizų svogūnėlių. Deja, pasitaiko, kad gėlių svogūnėliai yra sumaišomi su svogūnais, o kotai bei lapai yra labai panašūs į kinietiškus žalumynus. Aš esu tikras, kad jūs žinote, jog narcizai yra nuodingi, o jų suvalgius gresia rimti sveikatos sutrikimai”, - laiške šalies parduotuvėms rašė profesorius Paulas Cosfordas.

 

Apsinuodijimas narcizais Anglijoje nėra visiškai negirdėtas dalykas. 2012 m. Bristolyje 10 kinų bendruomenės narių buvo paguldyti į ligoninę dėl apsinuodijimo šiomis gėlėmis.

Paprastoji poniabudė (žemės taukai) – grybas stebukladarys

    

     

 

  Seniau, pasirodo, buvo tokių pagirių gydymo receptų, kurie labai ilgam „užrišdavo“ gerkles mėgėjams išgerti. Prieš šimtą ir daugiau metų tuos gydymo būdus žinojo beveik visi žiniuoniai bei raganos. Viena iš tų anuomet buvusių nepaprastai veiksmingų (ką byloja istoriniai užrašai) priemonių buvo toks gana retas grybas – rašalinis mėšlagrybis, iš kurio gamino ne tik rašalą, bet ir puikų trunką nuo pagirių. Kas išgerdavo (ar žmona neapsikentusi priversdavo tai padaryti savo vyrelį) to juodo kaip degutas nuoviro, labai ilgam užmiršdavo „arielkos“ skonį.

      Kitas tokiu pat tikslu naudojamas grybas buvo poniabudė. Senosios mūsų medicinos sergėtojai tą grybą sumaišydavo su šeško (siaubingai dvokiančiais) taukais. Mišinį kaitindavo ant nedidelės ugnies, dar įpildami gysločio bei jonažolių nuoviro, ir duodavo išgerti pagirių kankinamam žmogeliui pusę stiklinės. Kitą dieną – dar pusę. Po šių procedūrų organizmas labai ilgai nepakęsdavo net alkoholio kvapo.

Valgyt grybą poniabūdę galima visą, tik odelę galima nulupt. Didžiausia vertė drebučiuose, bet viduriukas skanesnis. Šaldiklyje šaldykit cielus grybus, mes sudedam į maišiukus po vieną, kad patogiau būtų išsiimt. Atšyla ir valgot.

Pasitepus drebučiais tikrai iššviesina veidą ir spuogelius puikiai naikina. 

Poniabudės sultimis merginos ir moterys gali tepti veidą, kad oda būtų švelni ir skaisti. Susirgę gripu, sloga, angina, pasunkėjus kvėpavimui skalaukite gerklę grybo sultimis. Žalius grybus valgo, gydydamiesi nuo gastrito, skrandžio opos ar šiaip organizmo sustiprinimui. Sakoma, kad vieno arbatinio šaukštelio poniabudės miltelių pakanka, kad visą dieną žmogus būtų kupinas energijos, juos naudoja esant bendram organizmo nusilpimui ir nuovargiui. Kur auga šis gamtos stebuklas?
Dažnesnis lapuočių miškuose su derlingu dirvožemiu, auga vasarą ir rudenį, lengviausiai atpažįstamas pagal kvapą- smirda dvėseliena. Maistui ir vaistams vartojami jauni kiaušinio formos ir dydžio vaisiakūniai. Šiais įdomiais ir viską gydančiais grybais prekiaujama turgavietėse, prie kelių ir prašoma tik apie 5 Lt. Vaistai kainuoja brangiau.

Kaip sutvarkyti grybus
Džiovinimas
Džiovinti reikia sveikus, šviežiai surinktus grybus. Rūpestingai juos nuvalyti, nušluostyti drėgna servetėle, tačiau jokiu būdu neplauti vandeniu. Džiovinti 2–3 dienas 40°C temperatūroje. Aukštesnėje grybai pajuos, blogai džius. Džiovintus grybus laikyti tamsaus stiklo stiklainiuose, juos prieš tai pakaitinus orkaitėje. Nelaikykite grybų lininiuose maišeliuose, nes pro audinį  išgaruoja aromatinės medžiagos.
Šaldymas
Šaldykite tik jaunus, tvirtus ir nevandeningus grybus plastikiniuose maišeliuose, minus 18°C temperatūroje. Šaldymo kameroje grybus galima laikyti keletą mėnesių. Druskos tirpale užšaldytus grybus prieš vartojimą atšildykite laikydami pakuotę po tekančiu vandeniu.
Pasterizavimas savo sultyse
Nuvalytus, nuplautus, supjaustytus ir truputį pasūdytus grybus troškinkite savo sultyse, kol išgaruos 1/3 juose esančio vandens. Sudėjus į stiklainius tarp grybų ir dangtelio reikia palikti maždaug 15 mm tarpą. Sandariai uždarytus stiklainius pasterizuoti apie 30 min. puode su verdančiu vandeniu. Po to 24 val. laikyti kambario temperatūroje ir vėl pasterizuoti, iš viso – tris kartus.
Marinavimas
Rūgščiame tirpale grybus pakanka pasterizuoti vieną kartą (rūgšti aplinka yra labai nepalanki mikroorganizmams). Grybus virti tirpale su actu. Populiariausi yra marinuoti ir konservuoti baravykai, raudonviršiai, voveraitės, lepšiukai, žaliuokės, makavykai.
Sūdymas ir rauginimas
Sūdyti bei rauginti grybai – patys sveikiausi. Tai paprasčiausi ir patikimiausi grybų atsargų ruošimo būdai žiemai. Sūdant 1 kg grybų, reikia 150 g druskos. Rauginti geriausia medinėse statinaitėse, moliniuose, emaliuotuose, nehermetiškai uždarytuose induose. Sūdyti ar rauginti grybai būtinai turi būti apsemti skysčiu, kad nesugestų.

Poniabūdės paprastai pradeda augti liepos pradžioje ir dažniau randamas būtent parkuose, pievose, soduose nei miškuose.

Rašalinis mėšlagrybis - Coprinus atramentarius

Šeima: Pievagrybiniai » Gentis: Mėšlagrybis »» Rašalinis mėšlagrybis išsiskiria pilkos spalvos kiaušiniška kepurėle, senesnių grybų parastai kepurėlės kraštai yra apšiurę bei ištrupėję.

Kepurėlė: 3-8 cm. skersmens, iš pradžių kiaušiniška, vėliau varpeliška. Luobelė išilgai rievėta, kraštuose susiraukšlėjusi, tamsesnis vidurys apžėlęs daugybe smulkių žvynelių. Spalva įvairuose nuo šviesiai pilkos, pelenų spalvos iki pilkai rudos, paprastai kepurėles vidurys tamsesnis. Senesnio grybo kepurėlės kraštai sutrūkinėję ir užsilenkę į viršų.

Lakšteliai: tankūs, jaunų grybų balti, arba tamsiai pilki, senesnių rudi, o visai senų juodi ir galiausiai kartu su kepurėlės trama virsta juoda mase.

Kotas: 5-15 cm ilgio ir 0,5-1,5 cm storio, cilindriškas arba į viršų smailėjantis, pagrindas gumbiškai sutorėjęs, aksomiškai blizgantis, jaunų baltas, vėliau pilkas. Jaunas grybas turi laisvai nukrentantį žiedą, kurio ant senesnių grybų paprastai jau nebūna.

Trama (mėsa): balta arba šviesiai pilka, trapi, beveik bekvapė, švelnaus skonio.

Augimas: Auga gegužės - lapkrižio mėnesiais, krūmynuose, pakelėse, laukuose, soduose, parkuose ir šalikelėse, taip pat dažnai ant kelmų. Paprastai auga po kelis, kartais net labai didelėmis grupėmis, mėgsta gerą žemę, dažnai atrandamas ant perpuvusio mėšlo ar papuvusios lapuočių medienos.

Niam niam (vartojimas): valgomi tik jauni grybai.

Tačiau šio grybo negalima valgyti, vartojant alkoholį. Dėl grybuose esamo koprino, kuris būna nuodingas, vartojant kartu su alkoholiu. Patariama mažiausiai dvi dienas prieš valgant šį grybą ir po to nevartoti alkoholinių gėrimų, priešingu atveju gali pasireikšti apsinuodijimo simptomai: galvos svaigimas, aukšta temperatūra, kvėpavimo sutrikimai, kartais net ir vėmimas bei širdies negalavimai.

Kaip atpažinti (pagrindiniai grybo požymiai): kepurėlė varpelio formos, žvynuota, kepurėlės lakšteliai nepriaugę prie koto, dažniausia spalva pilka (spalva nevienoda, iš pradžių kepurėlė kiaušiniška, vėliau varpeliška; išilgai rievėta; spalva nuo šviesiai pilkos, pelenų spalvos iki pilkai rudos, paprastai kepurėles vidurys tamsesnis), kotas pilnaviduris, plonas (į viršų smailėjantis, pagrindas gumbiškai sutorėjęs, jaunų baltas, vėliau pilkas, augant koto žiedas greitai nukrenta), kotas turi žiedą.

Tikima: drakono peletrūno užpiltinė įveikia net potraukį degtinei

Peletrūnas (vaistinis kietis) (lot. Artemisia dracunculus

Pe­let­rū­nas pa­de­da ir nuo al­ko­ho­liz­mo. Tam ne­va rei­kia 2 šaukš­tus su­smul­kin­tos pe­let­rū­no žo­lės už­pil­ti stik­li­ne karš­to van­dens. Pa­šil­dy­ti iki vi­ri­mo ir po 20–25 mi­nu­čių nu­koš­ti. Ger­ti po 2 šaukš­tus 3 kar­tus per die­ną prieš val­gį. Gy­dy­mas trun­ka 1-2 mė­ne­sius. Jei­gu po to­kio gy­dy­mo­si vis dar no­ri­si al­ko­ho­lio, po mė­ne­sio gy­dy­mą rei­kia kar­to­ti. Ga­li bū­ti, kad pa­dės, juk tas kas­die­nis pe­let­rū­no gė­ri­mas – po šaukš­tą ke­lis kar­tus per die­ną – sa­vo­tiš­kas ko­da­vi­ma­sis nuo pri­klau­so­my­bės. Kai ku­riuo­se kraš­tuo­se džio­vin­to pe­let­rū­no ša­ke­lę įki­ša į deg­ti­nės bu­te­lį ir po ke­lių sa­vai­čių gau­na la­bai ska­nią trauk­ti­nę. Tai­gi: ne tuoj, o po ke­lių sa­vai­čių bus iš­ger­tas bu­te­lis. Va­di­na­si, pe­let­rū­nas dar ir va­lią, su­si­lai­ky­mą ug­do. Po to­kių tei­gi­nių gal ga­li­ma tvir­tin­ti, kad pe­let­rū­nas net tik gy­va­tes, dra­ko­nus, bet ir al­ko­ho­liz­mą įvei­kia?

Ža­lia­vos pa­ruo­ši­mas

Ža­lia­vai var­to­ja­ma pe­let­rū­nų ant­že­mi­nė žo­lė. Pir­mai­siais au­gi­ni­mo me­tais ža­lia­va ruo­šia­ma rug­sė­jį, vė­les­niais me­tais – lie­pą. Prieš žy­dė­ji­mą ar­ba žy­dė­ji­mo pra­džio­je žo­lė pjau­na­ma gied­rą die­ną, nu­kri­tus ra­sai. Pask­lei­džia­ma plo­nu sluoks­niu už­tem­dy­to­je, vė­di­na­mo­je pa­tal­po­je – sto­gi­nė­je ar­ba džio­vyk­lo­je 35–40°C tem­pe­ra­tū­ro­je. Ža­lia­va – žo­lė ir la­pai be su­me­dė­ju­sių stie­bų – bū­na stip­raus, ma­lo­naus kva­po, kar­to­ko sko­nio. Lai­ko­ma tan­kaus au­di­nio mai­še­liuo­se ar­ba me­di­nė­se dė­žė­se sau­so­je, vė­sio­je pa­tal­po­je. Tin­ka var­to­ti 1-2 me­tus. Ža­lia­vo­je iš­lie­ka ete­ri­nis alie­jus, ku­rio su­dė­ty­je yra net iki 60–70 pro­c. est­ra­go­no ar­ba est­ra­go­lio, fe­land­re­no ir ki­tų me­džia­gų. Iš­lie­ka vi­ta­mi­nai, kar­čio­sios, rau­gi­nės ir mi­ne­ra­li­nės me­džia­gos.

 Pa­ren­gė Fe­lik­sas GRUNS­KIS

Liaudies receptai nuo ligų

NERVŲ LIGOS – rugiagėlė. Rugiagėlės nuoviru sėkmingai gydomos nervų ligos. 50 gr. rugiagėlių su šaknimis virinti 1 litre vandens, kol liks 0,5 litro. Perkošti ir gerti po 0,5 stiklinės 3 kartus dienoje prieš valgį. Geriau šiltą. Gydymo kursas 5-6 sa¬vaitės. Poveikis geras, be šalutinių reiškinių..(Miglės trigrašis -mūsų močiutės, ir aš pati sėkmingai naudojo rugiagėlių žiedų arbatas ir nuo peršalimo ligų -bronchito ir pan.) Arba gerti miltelius iš plonų pienių šaknų.